Atsiliepimai
Aprašymas
Eilutės atsirado iš ilgesio, būnant toli nuo Lietuvos. Gyvenu ir sapnuoju savo lietuvišką praeitį, suspaudžia širdį, vis tiek svetur esu tik svetys... Norėčiau į namus... Ir čia prasideda ilgesys... Bet kaip grįžti, jei kitoje šalyje gimusiam mano vaikui ta šalis yra mieliausia, nes čia vaiko namai, mokykla, draugai. O kai jo tėtis dar tos šalies pilietis, tai ne taip jau lengva palikti viską, ką čia jau turim ir išvažiuoti. Vokietijoje gyvenu jau 16 metų. Taip jau nutinka, kad laikas ir atstumas bėgant metams daug ką pakeičia... Keičiasi draugai, jausmai, auga vaikai... Grįžtu į Lietuvą kartais kiekvieną vasarą trumpam laikui, o kartais ir kas antrą. Atrodo, laikas greitai praeina, bet kai su visais vėl susitinku, visi būname kažkiek pasikeitę, o vaikai gerokai ūgtelėję, tada suprantu, kad laikas nelaukia ir reikia juo mėgautis tol, kol gali... Man išvažiavus pasikeitė ir daug veidų. Vieni išėjo iš šio pasaulio, kiti atėjo... Kai išvykau, laikas man parodė, kur tikri draugai, o kur tik trumpalaikės pažintys, atrodo sutinki žmogų, kuris labai patinka, bendrauji, o kai išvažiuoji, dingsta ryšys... Visiems savi rūpesčiai, savi darbai, savi vaikai, o juk žmogaus telefonu negaliu nei apkabinti, nei kava pavaišinti... Juo galima tik pasidalinti svarbia informacija, o tikri jausmai taip ir lieka neparodyti, nepasakyti. Tolimas atstumas yra tikras išbandymas draugams.
Eilutės atsirado iš ilgesio, būnant toli nuo Lietuvos. Gyvenu ir sapnuoju savo lietuvišką praeitį, suspaudžia širdį, vis tiek svetur esu tik svetys... Norėčiau į namus... Ir čia prasideda ilgesys... Bet kaip grįžti, jei kitoje šalyje gimusiam mano vaikui ta šalis yra mieliausia, nes čia vaiko namai, mokykla, draugai. O kai jo tėtis dar tos šalies pilietis, tai ne taip jau lengva palikti viską, ką čia jau turim ir išvažiuoti. Vokietijoje gyvenu jau 16 metų. Taip jau nutinka, kad laikas ir atstumas bėgant metams daug ką pakeičia... Keičiasi draugai, jausmai, auga vaikai... Grįžtu į Lietuvą kartais kiekvieną vasarą trumpam laikui, o kartais ir kas antrą. Atrodo, laikas greitai praeina, bet kai su visais vėl susitinku, visi būname kažkiek pasikeitę, o vaikai gerokai ūgtelėję, tada suprantu, kad laikas nelaukia ir reikia juo mėgautis tol, kol gali... Man išvažiavus pasikeitė ir daug veidų. Vieni išėjo iš šio pasaulio, kiti atėjo... Kai išvykau, laikas man parodė, kur tikri draugai, o kur tik trumpalaikės pažintys, atrodo sutinki žmogų, kuris labai patinka, bendrauji, o kai išvažiuoji, dingsta ryšys... Visiems savi rūpesčiai, savi darbai, savi vaikai, o juk žmogaus telefonu negaliu nei apkabinti, nei kava pavaišinti... Juo galima tik pasidalinti svarbia informacija, o tikri jausmai taip ir lieka neparodyti, nepasakyti. Tolimas atstumas yra tikras išbandymas draugams.
Atsiliepimai